Mediacija (kitaip – taikinamasis tarpininkavimas) – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli tarpininkai (mediatoriai) padeda ginčo šalims spręsti ginčą.

Ši procedūra ypatinga tuo, kad ji yra lanksti: šalys gali su mediatoriumi susitarti dėl mediacijos laiko; gali susitarti, ar mediacija vyks šalims susitinkant „gyvai“, ar nuotoliniu būdu; be to, jei ginčo šalims sudėtinga bendrauti ar būti vienoje patalpoje, mediatorius gali su kiekviena šalių bendrauti atskirai.

Kita labai svarbi ypatybė – konfidencialumas: tai, kas sužinoma mediacijos metu, turi būti laikoma paslaptyje, išskyrus tiek, kiek būtina patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį. Tai, ką mediatorius sužino iš vienos ginčo šalies, be jos leidimo negali atskleisti kitai šaliai.

Mediatorius ne išsprendžia ginčą (kitaip nei teisėjas ar arbitras), o padeda šalims pačioms ieškoti taikaus ginčo sprendimo. Ar susitarti, kokiomis sąlygomis, ar baigti mediaciją nepriėmus sprendimo – visa tai priklauso tik nuo šalių valios. Jei mediacija baigėsi nepasiekus šalims priimtino sprendimo, tai neužkerta kelio šalims bandyti tą patį ginčą taikiai išspręsti dar kartą.

Sėkmingos mediacijos atveju, jei sudaroma taikos sutartis, ginčo šalims ji turi įstatymo galią – ją privaloma vykdyti. Kai civilinis ginčas, kuris sprendžiamas mediacijos būdu, nėra tuo pačiu metu nagrinėjamas teisme, ginčo šalių bendru prašymu arba vienos jų prašymu, kai yra gautas kitos šalies rašytinis sutikimas, taikos sutartis gali būti pateikta tvirtinti teismui. Teismo patvirtinta sutartis, jei šalis jos nesilaikytų, gali būti vykdoma priverstinai (taip pat, kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas).